TAI ĮDOMU

LATVIŲ BENDRUOMENĖ KAUNE

Kaune latvių kolonija susidarė dar prieš I pasaulinį karą. Dauguma Kauno latvių buvo Kauno įgulos rusų armijos kariškiai, kiti dirbo įvairiose valstybinėse ir privačiose institucijose. Kaune gyvenančius latvius jungė ne tik Kauno liuteronų bažnyčia, bet ir organizuojami lietuvių-latvių vakarai, kuriuose dalyvaudavo vietiniai ir Rygos latvių menininkai. Vienas iš pirmųjų latvių ir lietuvių surengtų bendrų vakarų įvyko 1907 m. Dalis latvių tuomet įstojo į Juozo Naujalio vadovaujamą chorų ir teatro draugiją "Daina".

I pasaulinio karo metais Kauno latvių kolonijos gyvenimas buvo apmiręs, tačiau pokario laikotarpiu pradėjo atsigauti. Latvių veikla Kaune ypač suaktyvėjo, perkėlus į Kauną Lietuvos sostinės funkcijas.

1923 m. kovo 17 d. Rygoje susibūrusios (1921 m.) Latvių-lietuvių vienybės draugijos pavyzdžiu Kaune įsisteigė Lietuvių-latvių vienybės draugija, veikusi iki 1940 m. birželio. Draugijos iniciatoriai ir dalyviai - kan. Juozas Tumas, iš Latvijos kilęs profesorius Eduardas Volteris, garbės nariai prof. P. Matulionis, dr. J. Šliūpas, J. Vileišis, Vydūnas ir kiti - rūpinosi vienybės skleidimu tarp giminiškų lietuvių ir latvių tautų. Šiam tikslui siekti buvo numatyta organizuoti paskaitas, ekskursijas, steigti informacinius biurus, klubus, kursus, bibliotekas, skaityklas, rengti koncertus, leisti laikraščius, biuletenius, knygas, bendradarbiauti su kitomis Lietuvos visuomeninėmis organizacijomis, turinčiomis ryšių su Latvija. Į draugijos veiklą aktyviai įsitraukė dalis Kauno latvių. Draugijos narių skaičius siekė 100. Draugija išleido T. Zeiferto "Latvijos istoriją" (1927 m., vertė J. Laurinaitis), nuo 1935 m. kasmet organizavo latvių kalbos kursus, kuriuos iki 1937 m. baigė 90 asmenų. Prie draugijos veikė ir studentų sekcija.

1924-1940 m. Lietuvių-latvių vienybės draugija kartu su Latvių-lietuvių draugija (Ryga) bei kitomis organizacijomis kasmet rengdavo Lietuvių-latvių vienybės kongresus, vykusius pramečiui Rygoje ir Kaune (nuo 1930 m. prisidėjo ir estai).

Pirmoji latvių organizacija, kuri buvo įkurta Kaune - studentų korporacija "Sidrabenia" (sidrabs, sudrabs 'sidabras'), pasivadinusi garsios žiemgalių pilies Sidrabenės (lie. Sudabrės) vardu. Korporacija įkurta 1927 m. vasario 23 d. Ši organizacija ne tik būrė aplink save latvių studentus, bet ir vystė aktyvią veiklą: propagavo latvių kultūrą, latvių kalbos mokymąsi, lankydavosi Lietuvos latvių salose. Korporacijos nariai aktyviai dalyvavo Kaune organizuojant Lietuvių-latvių vienybės kongresus.

Įsikūrus studentų korporacijai, atsirado minčių steigti ir Latvių draugiją. Šios draugijos įsteigimo nuopelnai priskiriami korporacijos "Sidrabenia" senjorui studentui Albertui Repšei. Lietuvos latvių draugijos įstatai buvo įregistruoti 1932 m. pavasarį. Įstatus pasirašė namų šeimininkas Andrejs Cena, matininkai Roberts Tilaks, Fricis Saulītis, prokuroras Viktors Johansons ir studentas Alberts Repše. Iki 1937 m. į draugijos veiklą buvo įsitraukę 60 latvių, dauguma jų - Latvijos piliečiai. Draugijos pirmininkais buvo firmos "Canadian Pacific" vadovas Osvalds Birzulis (iki 1933 m. vasario), minėtasis Roberts Tilaks (iki 1934 m. gegužės), prekybos atašė F. Zommers (iki 1935 m. lapkričio), Lietuvos armijos kooperatyvo darbuotojas K. Bušmanis (1938 m).

1935 metais Kaune buvo įsteigta ir Latvių draugijos lėšomis išlaikoma privati latvių pradinė mokykla. Draugija organizuodavo loterijas, o surinktas lėšas stipendijų forma skirdavo Kauno latvių studentams. 1935 m. Latvijos Kultūros fondas draugijai padovanojo 600 knygų biblioteką, kuri tuo metu buvo vienintelė latvių biblioteka Kaune.

Kauno latvių draugijos iniciatyva 1935 m. Kaune įsteigiama Lietavas latviešu apvienība (Lietuvos latvių sąjunga), kuri suvienijo visas 25 Lietuvoje veikusias latvių organizacijas. Sąjungos tikslas - Lietuvos latvių draugijų administravimas, latvių, kaip tautinės mažumos, atstovavimas Lietuvos institucijose, latvių kultūros lygio kėlimas ir nacionalinio identiteto stiprinimas.

Sovietinės okupacijos metais, ypač po II pasaulinio karo Latvių bendruomenė tiek Kaune, tiek visoje Lietuvoje, sunyko: buvo uždraustos visos latvių organizacijos, latviškos mokyklos, nemažai latvių pasitraukė į Vakarus, dalis išsikėlė gyventi į Latviją. Likusiųjų vaikai ėmė sparčiai lietuvėti, nes latvių kalba jiems pasidarė tik šeimos kalba.

Latvių kultūros židinys Kaune vėl buvo įžiebtas 1988 m. spalio 1 dieną. Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete dirbusio dr. Alvydo Butkaus bei bendraminčių iniciatyva buvo atkurta Lietuvių-latvių draugija, jos skyriai įsteigti Vilniuje, Panevėžyje, Šiauliuose, Klaipėdoje. Pirmuoju įkurtosios draugijos pirmininku tapo A. Butkus. Draugija organizavo įvairius renginius Lietuvoje ir Latvijoje, Kauno V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje (buvusioje Centro bibliotekoje) įsteigė latvių kultūros centrą, kuriame buvo galima susipažinti su latvių spauda, literatūra. Buvo organizuojamos viešos latvių kalbos, Latvijos istorijos paskaitos. Po kelerių metų draugijos veikla išsiskaidė į latvių klubus. Kaune susikūrė Kauno latvių klubas "Daugava".

Statistika

1923 m. visuotinio Lietuvos surašymo duomenimis Kauno mieste gyveno 100 latvių (iš viso Lietuvoje be Kuršių nerijos kuršininkų - 15 000).

1979 m. Kaune - 249, XX a. gale Lietuvoje gyveno per 4 000 latvių, t.y. maždaug šeštadalis to, kas buvo prieš aneksiją.

2001 m. duomenimis Kauno mieste - 211, iš jų 24 - Latvijos piliečiai. Lietuvoje - 2 955 latviai (daugiausia Šiaulių apskrityje).

Lietuvos Statistikos departamento duomenimis 2003 ir 2004 m. latvių tautybės gyventojų skaičius Lietuvoje ir Kaune išliko nepasikeitęs.